Velykos Mažojoje Lietuvoje

Data

2021 04 02

Įvertinimas
1
svetainei2.jpg

Velykų šventė XX a. Mažojoje Lietuvoje prasidėdavo Tykiąja savaite „tykioji nedėle“. Tą savaitę lietuvininkai vengdavo visokio triukšmo, tokio kaip dainos ir šokiai. Didžiojoje Lietuvoje aplinkos, namų tvarkymas prasidėdavo trečiadienį, o Mažojoje Lietuvoje – Žaliąjį ketvirtadienį. Tą dieną lietuvininkai persodindavo kambarines gėles, valydavo langus, šluodavo kiemus, tvarkydavo darželius. Tai buvo rimties ir susikaupimo diena. Tykusis penktadienis – šventa diena, kai turėjo būti laikomasi pasninko ir einama į bažnyčią. Šią dieną lietuvininkams nebuvo galima nieko dirbti. Didysis (Tykusis) penktadienis Mažojoje Lietuvoje dėl savo šventumo, apeigų rimties, vadintas pusiaušvente, išsiskiriančia asketiškumu ir ypatinga Velykų laukimo nuotaika. Kiaušiniai buvo marginami Didijį šeštadienį. Mažojoje Lietuvoje ankščiau pradėta naudoti didesnė dažų įvairovė nei Didžiojoje Lietuvoje. Jau XX a. pradžioje kiaušiniai dažyti ne tik natūraliai, bet ir cheminiais dažais. Kiaušinių dažymas buvo moterų ir paūgėjusių vaikų darbas. Dažytus kiaušinius lietuvininkai skutinėjo ar margino vašku. Ornamentikoje vyravo taškeliai, paukščių pėdelės, žvaigždutės, taip pat buvo užrašomas vardas, kiemas ir palinkėjimas.

Velykų sekmadienį iki Antrojo pasaulinio karo buvo tebetikima paprasčiausio (nešventinto) vandens galia. Velykų rytą prieš patekant saulei lietuvininkai eidavo prie jūros, upių ar upelių ir pasisėmę vandens nešdavosi namo, nes buvo tikima, kad jis turi išskirtinių galių padėti žmogui: gydo, nuvalo ir teikia sveikatos. Mažojoje Lietuvoje Velykos buvo švenčiamos tris (kai kur – dvi) dienas: pirma šventė – bažnyčioj, antra šventė – važiuodavo į svečius arba turėdavo svečių, trečia šventė – buvo poilsio diena, sutvarkymo diena. Didžiojoje Lietuvoje Verbų sekmadienį buvo plakamasi šventomis verbomis, o Mažojoje Lietuvoje tokios tradicijos nebuvo. Gyvavo paprotys Velykų pirmąją dieną (kai kur antrąją) vieniems kitus plakti žalių beržų šakelėmis. Lietuvininkai velykaudavo dažniausiai antrą Velykų dieną (kai kur ir pirmąją) sakydami: Aš mažas vaikelis kaip pupų žakelis, ėjau į darželį, skyniau kvietkelį, mečiau ant kelio, lelijos pražyda, ne dėl manęs viena. Ale prašau visi linksmi būkit, man velykaičių duokit, kietai išvirtų ir margai rašytų.

Parengė: Vyr.specialistė Ingrida Kuperskienė