Kultūra
Į Mažosios Lietuvos istoriją , dvasinį ir kultūrinį paveldą atsigręžta Atgimimo metais. Tada vėl prisimintas Rambyno kalnas , kaip tautinio pasididžiavimo ir garbingos praeities simbolis. Mažosios Lietuvos bendrija, subūrusi krašte likusius lietuvininkus, pradėjo tvarkyti Bitėnų kapinaites, kurias pagal architektų Martyno ir Marijos Purvinų projektą iki šiol puoselėja Vydūno draugija. Vydūno palaikų perlaidojimas Bitėnų – Rambyno kapinaitėse 1991 m. spalio mėn. tapo tikru tautos konsolidacijos aktu, sutelkusiu istorikų, etnografų, kraštotyrininkų , lietuvybės puoselėtojų dėmesį į šį unikalų kraštą. Šios kapinaitės yra Vydūno, Martyno Jankaus, Valterio-Kristupo Banaičio, Jono ir Marijos Vanagaičių, Elenos Grigolaitytės- Kondratavičienės, Aleksandro Žvinakio; Valterio Didžio ir kitų šio krašto šviesuolių amžinojo poilsio vieta.
2010 metais sutvarkytos ir antrosios Bitėnų (Bitėnų-Šilėnų) kaimo kapinės, kurias ypač suniokojo lobių ieškotojai. Jose pastatytas skulptoriaus Algirdo Boso paminklas „Prūsų Lietuvos ainiams atminti“. Tai visuomenės veikėjo, aušrininko, spaustuvininko Martyno Jankaus vaikaitės Ievos Jankutės-Gerola nuopelnas. Bitėnų – Šilėnų kapinaitėse 2014 metais amžinojo poilsio atgulė Ieva Jankutė – Gerola.
Bitėnuose veikia Martyno Jankaus memorialinis muziejus.
Nuo 2001 metų realią veiklą pradėjusi Rambyno regioninio parko direkcija kultūros paveldo objektų išsaugojimui, sutvarkymui ir pritaikymui lankyti, skiria didelę savo veiklos dalį. Rambyno regioninio parko teritorija apima pietinę Vilkyškių kalvagūbrio dalį prie Jūros upės ir Nemuno. Rambyno kalnu, lyg karūna, baigiasi kalvagūbrio lietuviškoji dalis. Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į tolumoje boluojančius Tilžės ir Ragainės miestus, išraiškingus Nemuno vingius, beprasidedančią Nemuno deltą, Pajūrio žemumą ir akimis neaprėpiamus užliejamų pievų masyvus.
Garbingiausia Mažosios Lietuvos vieta -Rambyno alkakalnis , kuris ilgus šimtmečius buvo dvasinis baltų (skalvių genties) centras. Gali būti, kad, kadaise, ant didingojo Rambyno stovėjusi pilis, bet apie tai byloja tik legendos ir padavimai. Narsiųjų skalvių gyvenimo ženklai - Šereiklaukio, Opstainių I- asis (Vilkyškių, Raudondvario), Opstainių II-asis piliakalniai, su senovės gyvenvietėmis, Milžinkapis, Sidabrakalnis slepia savyje ne vieną istorijos mįslę. Jie išsidėstę šalia Jūros ir Nemuno santakos prie, nuo seno svarbaus ir istorijoje žinomo, kelio „Ragainė – Tauragė“. Manoma, kad ant šių piliakalnių stovėjusios skalvių pilys atliko Rambyno šventvietės gynybinę funkciją, nes piliakalniai Rambyną supa ir iš pietų bei vakarų pusės. Šiaurės pusėje, kur nuo seno gyveno giminingos baltų gentys, pavojus Rambynui negrėsė.
Prieš tvarkant ir parengiant lankymui Šereiklaukio ir abu Opstainių piliakalnius buvo atliekami archeologiniai tyrimai, kurie radinių gausa ir įvairumu patvirtino tai, jog skalviai buvusi aukšto kultūrinio ir materialaus gerbūvio, turėjusio plačius ryšius su išoriniu pasauliu, baltų gentis.
Dabar šie piliakalniai „išvaduoti“ iš juos slėpusio miško ir brūzgynų , parengtos prieigos ir užkopus ant jų galima ne tik prisiminti mūsų krašto praeitį, bet ir pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais.
Priešais Opstainių I-ąjį piliakalnį, nuo pagrindinio kelio į rytus suka 39 šimtamečių ąžuolų alėja, matyt, vedusi į svarbią vietą, gal dvarą, gal šventvietę. Deja, alėja „pasiklysta“ miške ir niekas iki šiol nenustatė kodėl ir kokiam tikslui pasodinti šie ąžuolai. Vėlesniais laikais prie šio kelio keletą šimtų metų klestėjo Šereiklaukio dvaras su priklausiniais –Dalnitz ir Pempyne. Šereiklaukio dvarvietė labai sunykusi. Dvaro rūmai buvo sunaikinti dar pirmojo pasaulinio karo metu. Kita dalis dvaro pastatų sugriauta antrojo pasaulinio karo metais ir ypač po jo. Iki mūsų dienų išliko vienas gyvulių tvartas (šiuo metu jau surasti ir konservuoti kitų ūkinių pastatų pamatai), tradicinės statybos svirnas, du dvaro darbininkų gyvenamieji namai, spirito varyklos pastatas su aukštu raudonų plytų kaminu, žlaugtų bokštai. Nuo centrinio dvaro pastato griežtai vakarų kryptimi buvo nutiesta tiesi, daugiau kaip dviejų kilometrų ilgio, alėja iki miške stovėjusios koplyčios, kurios žemutinėje terasoje buvo įrengtos dvariškių kapinės. Ta vieta iki šiol vadinama Koplyčkalniu (Kapelkalniu). Alėją į Koplyčkalnį galima laikyti 19 amžiaus kelių tiesimo technologijų paminklu.
Visi Dalnitz palivarko pastatai sunaikinti, o Pempynė dar išlikusi. Įdomus Pempynės palivarko gyvenamasis namas, išlikę tradicinės statybos su fachverko elementais darbininkų gyvenamieji namai. Ekonominio Pempynės klestėjimo laikus dar mena įdomios tradicinės architektūros ūkinis pastatas.
Plentas Klaipėda – Kaunas kerta Vilkyškių gyvenvietę. Vilkyškiai – vienintelis miestelis Klaipėdos krašte dar sovietmečiu turėjęs urbanistinio draustinio statusą. Deja, tai neišgelbėjo Vilkyškių nuo „sovietinės architektūros“ invazijos net į pačią miestelio širdį – dvaro pastatų kompleksą. Menkaverčiais tipiniais pastatais išdarkyta erdvinė gatvių struktūra. Tačiau Vilkyškiai pelnytai didžiuojasi dar likusiais tradicinės architektūros pastatais. Iš tolo pastebima raudonplytė neogotikinė evangelikų - liuteronų bažnyčia, statyta 16 amžiuje, o rekonstruota 1896 metais. Tarybiniais metais joje buvo grūdų sandėlis. Dabar bažnyčia vėl suremontuota, įrengti Detmoldo parapijos dovanoti vargonai. Jau keleri metai šioje bažnytėlėje vyksta tarptautinis festivalis „Vargonų muzika Vilkyškiuose“. Vilkyškių bažnyčia ir miestelis mena vokiečių rašytoją Johannesą Bobrowskį, kuris čia, pas močiutę, praleisdavo vaikystės ir jaunystės vasaras. Meilę kraštui jis apdainavo savo poezijoje, parašė romanus „Lietuviški fortepijonai“, „Levino malūnas“. Vilkyškių evangelikų liuteronų parapijos namuose veikia Johannesui Bobrowskiui skirta ekspozicija, į kurią iš Berlyno perkeltas ir jo darbo kabinetas.
Be kultūros paveldo vertybių, įrašytų į registrą, Rambyno regioninio parko teritorijoje gausu objektų, turinčių kultūros vertybių požymių. Tai keliolika senųjų evangelikų – liuteronų kapinaičių, Bitėnų, Opstainių kaimai, buvusi Šereiklaukio spirito varykla, Vilkyškių pieninės senasis pastatas, Tarpukario Lietuvos Respublikos pasieniečių sodyba (prie Šereiklaukio), buvusios Vilkyškių ir Bardėnų mokyklų sodybos bei kita.
Rambyno regioniniame parke yra saugomas savitas, būdingas šioms vietoms, etnoarchitektūrinis sodybų pastatų stilius, jų išdėstymo erdvėje principas. Statybos darbai, pastatų rekonstrukcija saugomoje teritorijoje turi būti vykdoma išlaikant tradicinius statybos principus ir architektūros bruožus. Yra atlikti būdingos tradicinės architektūros Rambyno regioninio parko teritorijoje istoriniai tyrimai, parengtas rekomenduotinų architektūros ir statybos pavyzdžių katalogas.
Unikalus leidinys , keturių tomų „Mažosios Lietuvos“ enciklopedija suteikia daug žinių apie Rambyno apylinkių, istoriją, papročius, tradicijas. Rambyno apylinkes išgarsino Vytenio ir Junonos Almonaičių parengtas Keliautojo žinynas „Šiaurės Skalva“. Rambyno regioninio parko kultūros paveldo tyrinėjimui ir propagavimui daug dėmesio skiria žurnalas – almanachas „Rambynas“.
