Apie parką

Įkūrimo istorija

 

     Rambyno regioninis parkas įkurtas 1992 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo rugsėjo 24 dienos nutarimu Nr. I-2913„Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“. Parkas įkurtas siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

 LR Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“ nustatyta, kad pagrindinis Rambyno regioninio parko direkcijos tikslas yra užtikrinti Rambyno regioniniame parke esančių Nemuno žemupio kraštovaizdžio su senvaginiais ežerais-Bitežeriu, Juodežeriu, Merguva-Ragainės vingio kilpoje, Vilkyškių moreninio kalvagūbrio su eroziniu palikuoniu-Rambyno kalnu, vertingų Rambyno miško ir Nemuno pievų biocenozių, regioninio parko kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės bei kultūros paveldo vertybių , iš jų – Mažosios Lietuvos paveldo vertybių, apsaugą. Rambyno regioninio parko direkcija – tai Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, įsteigta 2001 metų sausio 01 dieną.

Parko plotas - 4788 ha. Parko teritorija pagal gamtos ir kultūros paveldo apsaugos formas ir panaudojimo galimybę suskirstyta į zonas: konservacinės apsaugos prioriteto – tai 8 draustiniai (3919 ha, 81,9 % ), rekreacinę (115 ha, 2,4 %) , apsauginę (716 ha, 14,9% ) ,gyvenamoji (37 ha, 0,8%) bendro parko ploto. Teritorija išraizgyta gana tankiu kelių tinklu, 100 ha tenka apie 5,4 km kelių.

 Parko teritorijoje esančiuose 8 draustiniuose saugomos didžiausios parko vertybės – Nemuno slėnio kraštovaizdis; užliejamos pievos su tik joms būdingomis augalų bendrijomis; Rambyno kalnas su vertingais medynais; gamtos ir kultūros vienovę išsaugoję Bitėnų ir Bardėnų kaimai; išraiškinga Vilkyškių kalvagūbrio ketera; regiono miškams būdinga medynų įvairovė; Šereitlaukio dvaro aplinka; Vilkyškių miestelio senoji dalis.

 Parko teritorijoje yra 8 kaimai (Bitėnai, Bardėnai, Šereiklaukis, Opstainys, Raudondvaris, Pempynė, Vilkyškiai, dalis Lumpėnų ), kuriuose gyvena apie 1340 žmonių, 247 ha vandens telkinių (5,1 % parko ploto ). 13 km, t. y. nuo Nemuno ir Jūros upių santakos iki Rambyno alkakalnio, parko riba tęsiasi didžiausia Lietuvos upe – Nemunu ir Lietuvos valstybės siena su Rusijos federacijos Kaliningrado sritimi. Nemuno slėnyje išsibarstę 33 senvaginiai ežerai, didžiausi - Merguva (44,8 ha ) ir Bitežeris (13,8 ha ).

 

RAMBYNO REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

 

 Rambynas – lietuvių šventovė ir liks lietuvių tautos arka. Tavęs neįveiks jokios audros, jei tavęs neišpeiks patys tavo žmonės. Rambynas bus šventa vieta, kol liks pasaulyje nors vienas lietuvis“.

Martynas Jankus

 

 Trumpai. Rambyno regioninis parkas – mažas, bet labai įdomus. Jame saugomas nedidelis, bet itin vertingo Nemuno slėnio fragmento kraštovaizdis su garsiuoju Rambyno kalnu, Ragainės vingiu, Jūros ir Nemuno santaka, su daugybe žiogių – senvaginių ežerėlių. Rambyno kalnas – tai garsi senoji šventvietė. Čia ir Mažosios Lietuvos panteonas – Bitėnų kapinaitės, priglaudusios Vydūno, Martynos Jankaus ir kitų žymių asmenybių palaikus. Rambyno regioniniame parke menamos ir knygnešių istorijos. Itin raiškus Vilkyškių gūbrys. Tik čia galima pamatyti baltųjų gandrų koloniją Bitėnuose. Tik čia auga vaistinė raitinytė.

 Kraštovaizdis. Ten, kur Nemunas prasiveržęs pro Vilkyškių kalvagūbrį išlenkia pjautuvo pavidalo vingį, gamta ir žmogus sukūrė unikalų vertybių kompleksą su unikaliu gamtos dariniu, senąja šventove, lietuvių tautinio atgimimo ir knygnešystės epochų simboliu Rambyno kalnu. Nuo jo atsiveria didingi Ragainės, menančios nuožmias skalvių kovas su kryžiuočiais, Tilžės ir Nemuno deltos vaizdai.

 Negyvoji gamta. Unikalus gamtos darinys – Vilkyškių kalvagūbris su Nemuno pralauža, vadinama Ragainės vingiu. Unikalūs senvaginiai ežerėliai, vadinami žiogiais. Savita Jūros ir Nemuno santaka.

 Gyvoji gamta. Bitėnų centre esančiame pušyne vienintelė Lietuvoje baltųjų gandrų kolonija. Nuo Jūros ir Nemuno santakos prasideda didžiausios Lietuvos upės delta su pavasarinių potvynių galybe, plačių užliejamų pievų žaluma ir senvaginių ežerų akimis. Prie Merguvos ežero yra vienintelė Lietuvoje vaistinės raitinytės augavietė. Vilkyškių miške auga „Raganų šluota“ – tai 17-os kamienų eglė.

Kultūros paveldas. Unikali skalvių genties šventovė, lietuvių tautinio atgimimo ir knygnešystės epochų simbolis – Rambyno kalnasMartyno Jankaus sodyba iki šiol vadinama Knygnešių Meka, o prie Rambyno kalno prigludę Bitėnų kapinaitės – Mažosios Lietuvos panteonas. Tai Vydūno, Martyno Jankaus ir kitų iškilių asmenybių amžinojo poilsio vieta. Vilkyškių miestelis tebesaugo Mažosios Lietuvos architektūrą.

Išskirtiniai reiškiniai, gyvos tradicijos, istoriniai faktai, asmenybės. Regioniniame parke pagal Mažosios Lietuvos tradicijas švenčiamos Užgavėnės (Šiupinys). Bitėnai – lietuviškos literatūros spausdinimo ir slapto gabenimo į Lietuvą punktas, todėl Rambyne minima Knygnešio diena. Ant Rambyno kalno (XIX a. pabaigoje) įvyko pirmoji lietuviškų dainų šventė, čia suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis.

Pažinimo ir lankymo galimybės: lankytini objektai, takai, trasos, apžvalgos bokštai, regyklos, muziejai, ekspozicijos:

  • Regyklos ant Rambyno kalno
  • Mažosios Lietuvos panteonas -Bitėnų kapinaitės
  • Pažintinis gamtos takas
  • Baltųjų gandrų kolonija Bitėnuose
  • Martyno Jankaus muziejus
  • Šereiklaukio, Opstainių ir Opstainių (Vilkyškių, Raudondvario) piliakalniai.
  • Milžinkapis.
  • Šereiklaukio dvarvietė
  • 39 ąžuolų alėja
  • Gamtos paminklas „Raganų eglė“
  • Vilkyškių miestelis – urbanistinis draustinis
  • Rambyno regioninio parko vertybių ekspozicija lankytojų centre
  • Šereiklaukio miško takas

5 apžvalgos bokštai: Bardėnų kaime į Nemuno deltos kraštovaizdį, prie Merguvos ežero į Ragainės pilį ir Rambyno kalną, Šereiklaukio kaime į Jūros ir Nemuno upių santaką ir Šereiklaukio dvarvietę, Šereiklaukio miško take į Šešupės ir Nemuno santaką, Vilkyškiuose į Vilkyškių senamiestį-urbanistinį draustinį.

Kultūra

 

Į Mažosios Lietuvos istoriją , dvasinį ir kultūrinį paveldą atsigręžta Atgimimo metais. Tada vėl prisimintas Rambyno kalnas , kaip tautinio  pasididžiavimo ir garbingos praeities simbolis. Mažosios Lietuvos bendrija, subūrusi krašte likusius lietuvininkus, pradėjo tvarkyti Bitėnų kapinaites, kurias pagal architektų Martyno ir Marijos Purvinų projektą iki šiol puoselėja Vydūno draugija. Vydūno palaikų perlaidojimas Bitėnų – Rambyno kapinaitėse 1991 m. spalio mėn. tapo tikru tautos konsolidacijos aktu,  sutelkusiu istorikų, etnografų, kraštotyrininkų , lietuvybės puoselėtojų dėmesį į šį unikalų kraštą. Šios kapinaitės yra Vydūno, Martyno Jankaus, Valterio-Kristupo  Banaičio, Jono ir Marijos Vanagaičių, Elenos Grigolaitytės- Kondratavičienės, Aleksandro Žvinakio; Valterio Didžio ir kitų šio krašto šviesuolių amžinojo poilsio vieta.

2010 metais sutvarkytos ir antrosios Bitėnų (Bitėnų-Šilėnų) kaimo kapinės, kurias ypač suniokojo lobių ieškotojai.  Jose pastatytas skulptoriaus Algirdo Boso paminklas „Prūsų Lietuvos ainiams atminti“. Tai visuomenės veikėjo, aušrininko, spaustuvininko Martyno Jankaus vaikaitės Ievos Jankutės-Gerola nuopelnas. Bitėnų – Šilėnų kapinaitėse 2014 metais amžinojo poilsio atgulė Ieva Jankutė – Gerola.

 Bitėnuose veikia Martyno Jankaus  memorialinis muziejus.

Nuo 2001 metų realią veiklą  pradėjusi  Rambyno regioninio parko direkcija kultūros paveldo objektų išsaugojimui, sutvarkymui ir pritaikymui lankyti, skiria didelę savo veiklos dalį. Rambyno regioninio parko teritorija  apima pietinę  Vilkyškių kalvagūbrio dalį prie Jūros upės ir Nemuno. Rambyno kalnu, lyg karūna, baigiasi kalvagūbrio lietuviškoji dalis. Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į tolumoje  boluojančius  Tilžės ir Ragainės miestus,  išraiškingus Nemuno vingius, beprasidedančią Nemuno deltą, Pajūrio žemumą ir akimis neaprėpiamus užliejamų pievų masyvus.

Garbingiausia Mažosios Lietuvos vieta -Rambyno alkakalnis , kuris ilgus šimtmečius buvo dvasinis baltų (skalvių genties) centras. Gali būti, kad,  kadaise, ant didingojo Rambyno stovėjusi pilis, bet apie tai byloja tik legendos ir padavimai. Narsiųjų skalvių gyvenimo ženklai - Šereiklaukio,  Opstainių I- asis (Vilkyškių, Raudondvario), Opstainių II-asis piliakalniai,  su senovės gyvenvietėmis, Milžinkapis, Sidabrakalnis slepia savyje ne vieną istorijos mįslę. Jie išsidėstę šalia Jūros ir Nemuno santakos prie, nuo seno svarbaus ir istorijoje žinomo, kelio „Ragainė – Tauragė“. Manoma, kad ant šių  piliakalnių stovėjusios skalvių pilys atliko Rambyno šventvietės gynybinę funkciją, nes piliakalniai Rambyną supa ir iš pietų bei vakarų pusės.  Šiaurės pusėje, kur nuo seno gyveno giminingos baltų gentys,  pavojus  Rambynui  negrėsė.

Prieš tvarkant ir parengiant lankymui Šereiklaukio ir abu Opstainių piliakalnius buvo atliekami archeologiniai tyrimai, kurie radinių gausa ir įvairumu patvirtino tai, jog skalviai buvusi aukšto kultūrinio ir materialaus gerbūvio,  turėjusio  plačius ryšius su išoriniu pasauliu, baltų gentis.

Dabar šie piliakalniai „išvaduoti“ iš juos slėpusio miško ir brūzgynų , parengtos prieigos ir užkopus ant jų galima ne tik prisiminti  mūsų krašto praeitį, bet ir pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais.

 Priešais Opstainių I-ąjį piliakalnį, nuo pagrindinio kelio į rytus suka 39 šimtamečių ąžuolų alėja, matyt, vedusi į  svarbią vietą, gal dvarą, gal šventvietę. Deja, alėja „pasiklysta“ miške ir niekas  iki šiol nenustatė kodėl ir kokiam tikslui pasodinti šie ąžuolai. Vėlesniais laikais prie šio kelio keletą šimtų metų klestėjo Šereiklaukio dvaras su priklausiniais –Dalnitz ir Pempyne.  Šereiklaukio dvarvietė labai sunykusi.  Dvaro rūmai buvo sunaikinti dar pirmojo pasaulinio karo metu. Kita dalis dvaro pastatų sugriauta antrojo pasaulinio karo metais ir ypač po jo. Iki mūsų dienų išliko vienas gyvulių tvartas  (šiuo metu jau surasti ir konservuoti  kitų ūkinių pastatų pamatai), tradicinės statybos svirnas,  du dvaro darbininkų gyvenamieji namai, spirito varyklos pastatas su aukštu raudonų plytų kaminu, žlaugtų bokštai. Nuo centrinio dvaro pastato griežtai vakarų kryptimi buvo nutiesta tiesi,  daugiau kaip dviejų kilometrų ilgio, alėja  iki miške  stovėjusios koplyčios, kurios žemutinėje terasoje buvo įrengtos dvariškių kapinės. Ta vieta iki šiol vadinama Koplyčkalniu (Kapelkalniu). Alėją į Koplyčkalnį galima laikyti 19 amžiaus kelių tiesimo technologijų paminklu.

 Visi Dalnitz palivarko pastatai sunaikinti,  o Pempynė dar išlikusi. Įdomus Pempynės palivarko gyvenamasis namas, išlikę tradicinės statybos su fachverko elementais darbininkų  gyvenamieji namai. Ekonominio Pempynės klestėjimo laikus dar mena įdomios tradicinės architektūros ūkinis pastatas.

Plentas Klaipėda – Kaunas kerta Vilkyškių gyvenvietę. Vilkyškiai – vienintelis miestelis Klaipėdos krašte dar sovietmečiu turėjęs urbanistinio draustinio statusą. Deja, tai neišgelbėjo Vilkyškių nuo „sovietinės architektūros“ invazijos net į pačią miestelio širdį – dvaro pastatų kompleksą. Menkaverčiais tipiniais pastatais išdarkyta  erdvinė gatvių struktūra. Tačiau Vilkyškiai pelnytai didžiuojasi dar likusiais tradicinės architektūros pastatais. Iš tolo pastebima raudonplytė  neogotikinė evangelikų - liuteronų bažnyčia, statyta 16 amžiuje, o rekonstruota 1896 metais. Tarybiniais metais joje buvo grūdų sandėlis. Dabar bažnyčia vėl suremontuota, įrengti  Detmoldo parapijos dovanoti vargonai. Jau keleri metai šioje bažnytėlėje vyksta  tarptautinis festivalis „Vargonų muzika Vilkyškiuose“.  Vilkyškių  bažnyčia ir miestelis mena vokiečių rašytoją Johannesą Bobrowskį, kuris čia, pas močiutę, praleisdavo vaikystės ir jaunystės vasaras. Meilę kraštui jis apdainavo savo poezijoje, parašė romanus „Lietuviški fortepijonai“, „Levino malūnas“. Vilkyškių evangelikų liuteronų parapijos namuose veikia Johannesui Bobrowskiui skirta ekspozicija, į kurią iš Berlyno perkeltas ir jo darbo kabinetas.

Be kultūros paveldo vertybių, įrašytų į registrą, Rambyno regioninio parko teritorijoje gausu objektų, turinčių kultūros vertybių požymių. Tai keliolika senųjų evangelikų – liuteronų kapinaičių,  Bitėnų, Opstainių kaimai, buvusi  Šereiklaukio  spirito varykla, Vilkyškių pieninės senasis pastatas,  Tarpukario Lietuvos Respublikos pasieniečių sodyba (prie Šereiklaukio), buvusios Vilkyškių ir Bardėnų mokyklų sodybos bei kita.

 Rambyno regioniniame parke yra saugomas savitas, būdingas šioms vietoms, etnoarchitektūrinis sodybų pastatų stilius, jų išdėstymo erdvėje principas. Statybos darbai, pastatų rekonstrukcija saugomoje teritorijoje turi būti vykdoma išlaikant tradicinius statybos principus ir architektūros bruožus. Yra atlikti būdingos tradicinės architektūros Rambyno regioninio parko teritorijoje istoriniai tyrimai, parengtas rekomenduotinų architektūros ir statybos pavyzdžių katalogas.

Unikalus leidinys , keturių tomų „Mažosios Lietuvos“ enciklopedija suteikia daug žinių apie Rambyno apylinkių, istoriją,  papročius, tradicijas. Rambyno apylinkes išgarsino Vytenio ir Junonos Almonaičių parengtas Keliautojo žinynas „Šiaurės Skalva“. Rambyno regioninio parko kultūros paveldo tyrinėjimui ir propagavimui daug dėmesio skiria žurnalas – almanachas „Rambynas“.

Gamta

Rambyno regioninis parkas yra Vilkyškių kalvagūbrio pietinėje dalyje. Tai meridianinės krypties  6-8 km pločio žemės paviršiaus pakilimas, skiriantis Nemuno deltą ir visą Pajūrio žemumą nuo Vidurio žemumos pietvakarinės dalies (Karšuvos žemumos). Parko ribose kalvagūbrio absoliutinis aukštis svyruoja nuo 30 iki 60 m, o toliau į šiaurę išauga iki 80 m. Abipus jo driekiasi 15 – 20 metrų absoliutinio aukščio žemumos. Nemunas kerta kalvagūbrį, tekėdamas 4-5 m absoliutiniame aukštyje. Vilkyškių kalvagūbrio tęsinys kairėje Nemuno pusėje įeina į Nadruvos plynaukštės sudėtį. Abi kalvagūbrio dalis skiria pralaužtinė, vos 1,5 kilometro pločio, Nemuno slėnio atkarpa tarp Jūros upės žiočių ir Pagėgių. Joje Nemunas daro du didokus (Ragainės ir Rambyno ) vingius. Toliau į vakarus slėnis išplatėja iki 4 kilometrų. Vilkyškių kalvagūbris yra paskutinio ledynmečio svarbios nuledėjimo fazės kraštinis darinys, susidaręs maždaug prieš 14000 metų. Aukšta rytinė kalvagūbrio ketera, akumuliuota progresyvios būklės ledyno, yra sustumtinė, o kita, platesnė dalis, suformuota jau recesinės būklės, yra supiltinė. Vilkyškių miestelis, davęs vardą kalvagūbriui, įsikūręs keteroje, tuo tarpu Lumpėnai, Užbičiai,  Bitėnai,  Jogaudai,  Palumpiai - žemesnėje dalyje.

Rambyno regioninio parko teritorija apima visų Vilkyškių gūbrio reljefo elementų dalis: keterą, apskalautas morenines kalvas, smėlio užneštus tarpugūbrius ir kalvagūbrio šlaitus. Būdami įvairios medžiaginės sudėties, jie priklauso ir labai skirtingoms augavietėms, nuo maistingiausių kalvagūbrio keteroje iki skurdžiausių tarpugūbriuose.

Kalvagūbrio keteroje esantys miškai susideda daugiausia iš zoninio tipo baltmiškinių krūminių eglynų, vietomis pereinančių į plačialapių  (ąžuolynų) sklypus. Stora smėlio danga apneštiems tarpugūbriams bei kalvagūbrio šlaitams būdingi pušynai, vietomis su beržynų intarpais. Kalvagūbrio šlaitų augimvietes gerokai paįvairina smėlio dangos apačioje besikaupiantis gruntinis vanduo, duodantis pradžią mažyčiams upeliukams. Pietvakariniame kalvagūbrio šlaite gruntinį vandenį drenuoja Sriaudupis (nutekantis į senvaginį Merguvos ežerą), taip pat Žiogis (tekantis tiesiog į Nemuną). Šiame šlaite plyti Angliašilio miškas, pasižymintis didžiausia augimviečių mozaika. Greta pušynų čia daug eglynų, o palei upelius – juodalksnynų. Rytiniame šlaite gruntinį vandenį drenuoja ir augimvietes įvairina Šereiklaukio upeliukas. Rambyno regioninio parko teritorija labai įvairi saulės ekspozicijos atžvilgiu. Vidutinėje dalyje (keteroje) vyrauja normalus beveik horizontalus paviršius, tuo tarpu didesnė parko teritorijos dalis yra pietvakarių ir pietų šlaituose, kur gauna didesnį kiekį saulės energijos ir didesnis vėjuotumas. Šiauriniai parko teritorijos pakraščiai yra šiaurinės ekspozicijos, kur gauna mažesnį saulės energijos kiekį. Nuo to priklauso ekologinių sąlygų įvairovė.   

Rambyno regioniniame parke:

  • gamtinis kraštovaizdis yra didžioji dalis Šereiklaukio ir Bitėnų miško, Nemunas, senvaginiai ežerai, Nemuno lankos Ragainės vingyje; gamtos paveldo objektai - aukščiausią apsaugos statusą turintis gamtos paminklas „Raganų eglė“, auganti Vilkyškių miške, ir valstybės saugomas gamtos paveldo objektas „Ąžuolų alėja“, auganti netoli Vilkyškių piliakalnio;
  •  kaimiškasis kraštovaizdis - tai Bardėnų, Bitėnų, Keleriškių, Opstainių kaimai, dirbami laukai ir kitos žemės ūkio naudmenos Vilkyškių kalvagūbryje;
  • miestietiškąjį kraštovaizdį reprezentuoja Vilkyškių miestelis;
  • kultūrinis kraštovaizdis  daugiausia susitelkęs trijuose kraštovaizdžio kompleksuose. Šereiklaukio komplekse- Šereiklaukio dvarvietė su parku, medžių alėjomis ir  Koplyčkalniu bei dvarininkų kapinėmis, Šereiklaukio piliakalnis, senovės kapinynas Milžinkapis, senovės gyvenvietė Sidabrakalnis, Šereiklaukio kaimo mokykla, senosios kapinėlės; Vilkyškių komplekse - Vilkyškių bažnyčia, dvaras, piliakalnis su  senovės gyvenvietėmis, Ąžuolų alėja,  Opstainių piliakalnis ir senkapis; Rambyno-Bitėnų komplekse -  Rambyno alkakalnis, Bitėnų-Užbičių ir Bitėnų-Šilėnų  kapinės, M. Jankaus sodybaos vieta-muziejus, Bitėnų kaimo gandrų kolonija;  raudonplyčiai mokyklų, restoranų, užeigų bei gyvenamosios ir ūkinės paskirties pastatai, senosios evangelikų -liuteronų kapinės visame parke;
  • Funkcinis kraštovaizdis - tai pasienio apsaugos tarnybos stebėjimo bokštai ir kita infrastruktūra palei Nemuno upę nuo Šereiklaukio iki Bitėnų
Paskutinė atnaujinimo data: 2020-04-30